Braškių sodinimas pavasarį: ką panaudojau dirvai, daigų mirkymui ir mulčiui

Braškių sodinimas daugeliui siejasi su pavasariu, tačiau iš tikrųjų braškes galima sodinti gerokai plačiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tradiciniai daigai dažniausiai sodinami pavasarį arba vasaros antroje pusėje, frigo daigai leidžia sodinimo laiką dar labiau išplėsti, o remontantinės braškės džiugina tuo, kad gali derėti ilgiau ir būti lankstesnis pasirinkimas mėgėjams. Kitaip tariant, braškės gali puikiai prigyti įvairiu metų laiku — svarbiausia ne tik kada sodini, bet ir kaip paruoši dirvą, daigus bei pačią lysvę.

Vis dėlto aš pavasarinį braškių sodinimą labiausiai mėgstu pradėti kuo anksčiau, kai tik leidžia orai ir dirva. Mano patirtimi, anksti pasodintos braškės dažnai spėja geriau įsišaknyti, sustiprėti ir jau tais pačiais metais duoti solidesnį pirmą derlių. Todėl šiame video parodau būtent tokį variantą: ankstyvą braškių sodinimą. O dirvai panaudojau trichoderminą, daigus prieš sodinimą mirkiau atskirame tirpale, o lysvę užmulčiavau vilnos mulčiu – tai leis man užauginti sveiką derlių be stiprios chemijos.

Kodėl braškes verta sodinti kuo anksčiau?

Ankstyvas braškių sodinimas turi labai aiškų pranašumą: braškės spėja geriau įsišaknyti, sustiprėti ir iki sezono vidurio suformuoti tvirtesnį kerą. Tai tiesiogiai nulemia derlių pirmais metais. Jeigu sodinimas nukeliamas į gegužės pabaigą ar dar vėliau, daigai gali atrodyti gražūs, bet pirmųjų metų derlius būna kuklesnis.

Todėl mano požiūris paprastas: jeigu žemė jau leidžia dirbti ir orai nėra ekstremalūs, delsti neverta. Braškė mėgsta gerą startą, o ankstyvas pavasaris tam dažnai būna labai dėkingas metas.

Tačiau, jeigu jūsų daigai yra pirkti, ar užauginti šiltnamyje – po pasodinimo uždenkite jas su agroplėvelę, kad nenukentėtu nuo šalnų. O jeigu prieš tai jos augo atvirame lauke – tiesiog persodinkite – kovo/balndžio šalnos jiems nepakenks.

Ką panaudojau sodindamas braškes?

Šiai lysvei panaudojau keturis pagrindinius dalykus:

• kompostą;
• trichoderminą dirvai;
• trichoderminą purškimui ir daigų mirkymui;
• vilnos mulčią.

Man šitas derinys patinka tuo, kad kiekvienas komponentas atlieka savo aiškią funkciją. Kompostas maitina dirvą. Trichoderminas padeda sukurti palankesnę terpę šaknims ir augalui starto metu. O vilnos mulčias sprendžia praktiškas lysvės problemas: piktžoles, drėgmės išgaravimą, uogų švarą ir net perkaitimą.

Trichoderminas dirvai: kodėl jis toks naudingas

Sodinant braškes labai daug kas priklauso ne tik nuo veislės ar sodinimo laiko, bet ir nuo to, kokią terpę sukuri šaknims pačioje pradžioje. Būtent dėl to dirvai panaudojau trichoderminą.

Šiuo atveju aš jį pirmiausia sumaišiau su kompostu, o tada kompostą įmaišiau į dirvą. Toks būdas man patinka todėl, kad naudingosios kultūros paskirstomos ten, kur jų labiausiai reikia — šaknų zonoje (rizosferoje). Tai ypač aktualu braškėms, nes kai kurios veislės gali būti jautresnės šaknų problemoms. Ir tada viskas atrodo gražu tik iki tol, kol vienoje vietoje pradeda silpti vienas keras, kitoje — antras, o dar po kiek laiko matai jau visai aiškias žūstančių augalų dėmes.

Kas yra auginęs daugiau braškių, tas žino: tokie vaizdai labai greitai išmoko vieno dalyko — į sodinimą reikia žiūrėti ne tik kaip į daigų išdėstymą lysvėje, bet ir kaip į gero starto sukūrimą. Būtent čia trichoderminas man atrodo labai prasmingas pasirinkimas.

Trichoderminas mirkymui: čia jau kitas produktas ir kita paskirtis

Svarbu atskirti: šiame sodinime naudojau ne vieną ir tą patį produktą viskam, o skirtingus sprendimus pagal paskirtį. Vienas trichodermino produktas buvo skirtas dirvai, o kitas — braškių daigų mirkymui prieš sodinimą.

Mirkymo idėja labai paprasta: trichoderminas ištirpinamas vandenyje, o tada braškių daigai prieš sodinimą pamirkomi maždaug pusvalandį. Aš mirkau visą sodinuką — su šaknimis, širdele ir lapais. Toks paruošimas man atrodo labai logiškas, ypač kai nori stipresnio starto pačioje pradžioje. Daigai po sodinimo patiria stresą, jiems tenka iš naujo įsitvirtinti, o mes norime, kad tas perėjimas būtų kuo sklandesnis.

Čia, mano galva, ir yra labai svarbi vieta straipsnyje: nepalikti visko vien sėkmei. Jei jau sodini, ypač geresnius, brangesnius ar jautresnius daigus, verta padaryti maksimumą pačioje pradžioje.

Kodėl mulčiui pasirinkau vilną, o ne juodą plėvelę

Braškėms mulčias labai praverčia. Jis padeda iš karto keliose vietose. Pirma, sumažina piktžolių kiekį. Antra, ilgiau išlaiko drėgmę dirvoje. Trečia, padeda išlaikyti uogas švarias. Tai pagrindiniai dalykai, dėl kurių žmonės apskritai mulčiuoja braškių lysves.

Tačiau aš šį kartą pasirinkau ne plastikinę plėvelę, o vilnos mulčią. Ir tam turiu labai praktiškų priežasčių.

1. Mažiau atliekų ir daugiau tvarumo

Su juoda plėvele problema ta, kad po kelių sezonų ją vis tiek tenka rauti lauk. Ji būna priplėšyta, pilna skylių, su priaugusiomis šaknimis ir žemėmis.

Antrą kartą tokios tikrai jau nepanaudosi. Tada lieka klausimas: kur ją dėti? Rūpintis utilizavimu: vežti į stambių atliekų aikštelę, mokėti pinigus.

Su vilnos mulčiu viskas kitaip. Po tam tikro laiko jis suyra. Jei reikia, jį galima palikti vietoje ir įmaišyti į dirvą. Jei dar nesuiręs pakankamai — surinkti ir dėti į kompostą kur ši danga vėliau tampa organine medžiaga, o ne atlieka.

2. Uogos neperkaista

Kas yra turėjęs braškes ant juodos plėvelės, tas tikriausiai bent kartą matė labai nemalonų vaizdą: prinokusios uogos nuo kaitrios saulės tiesiog „išverda“. Jos praranda normalią spalvą, suminkštėja, sugenda, ir visas darbas nueina perniek.

Vilna šitos problemos neturi. Ji ne taip kaista kaip juoda plėvelė, todėl ir uogoms ant jos daug saugiau. Man tai vienas iš didžiausių jos pliusų. Ypač kai vasara užtaiko karštesnė.

3. Šliužiams ji nepatinka

Dar vienas įdomus vilnos mulčio privalumas — šliužiai jo nemėgsta. Ar tai reiškia, kad jų nebus visai? Ne. Bet tikimybė, kad jų bus mažiau, tikrai vilioja. O kai kalbame apie braškes, šliužų tema visada labai jautri.

4. Vilna praleidžia vandenį

Dar vienas praktiškas dalykas: vilnos mulčias praleidžia vandenį. Vadinasi, laistymo sistema gali būti ir po danga, ir virš jos. Aš pats pasirinkau laistymo juostą dėti po danga, bet tai jau daugiau patogumo klausimas, o ne griežta taisyklė.

5. Braškių ūsai gali įsišaknyti vilnoje

Čia labai įdomus niuansas. Ant plastikinės plėvelės ūsai neįsišaknija. Vadinasi, dirba tik pagrindinis keras. Todėl tokios lysvės paprastai stipriausiai dera pirmus dvejus metus, o vėliau derlius ima mažėti.

Su vilnos danga situacija palankesnė. Ūsą galima prispausti, padaryti jam vietos įsišaknyti, ir kitais metais jis jau pats gali duoti derlių. Tai reiškia, kad lysvė gali išlikti produktyvi ilgiau.

Mano išvada

Jeigu nori braškių lysvę įsirengti protingai, be chemijos ir plastiko, aš siūlyčiau galvoti ne vien apie tai, kaip pasodinti, bet ir kaip duoti augalui gerą startą visam sezonui. Mano pasirinkimas šį kartą buvo toks: kompostas, trichoderminas dirvai, trichoderminas daigų mirkymui ir vilnos mulčias.

Man šis derinys patinka todėl, kad jis vienu metu sprendžia kelis svarbius klausimus: padeda sukurti geresnę terpę šaknims, kur bus mažiau ligų sukėlėjų, leidžia stipriau startuoti daigams, sumažina piktžolių spaudimą, padeda išlaikyti drėgmę, saugo uogas nuo purvo, perkaitimo ir net šliužų, o kartu yra tvaresnis sprendimas nei plastikinė plėvelė.

Jeigu braškes dar tik ruošiiesi sodinti, sakyčiau taip: neatidėliok per ilgai, gerai paruošk dirvą ir nežiūrėk į mulčią kaip į smulkmeną. Kartais būtent jis vėliau nulemia, ar braškių lysvė džiugins, ar gadina nuotaiką.